„Sporos“ | aut. Pakui Hardware & Co

2026 m. rugsėjo 25 d., penktadienį, 18 ir 20 val.
2026 m. rugsėjo 26 d., šeštadienį, 18 ir 20 val.
Vilniaus universiteto Aula Parva (Universiteto g. 3)
2-oji Lietuvos scenos meno platforma
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
SPOROS
Harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu
Muzikinis performansas „Sporos“ tyrinėja šiandienines emocinės sveikatos ir technologijų, gyvos ir virtualios pagalbos sampynas. Kūrinio herojė – viena iš daugelio šiuolaikinio pasaulio žmonių, savo nerimą informacijos ir emocinių stimulų gausoje mėginanti išpasakoti terapeutui. Tiesa, šis terapeutas – virtualus, dirbtinio intelekto išminties pasisėmęs patarėjas. Vakarietiškos terapijos teorijomis grįsti jųdviejų pokalbiai padeda irtis sūkuringuose kasdienybės rūpesčių ir nuoskaudų vandenyse. Tačiau besąlygiškai palaikydamas pacientę, šis patarėjas skatina prieraišumą ir kuria dirbtinai pozityvią aplinką – lyg veidrodis atspindi jam išsakomus norus ir emocijas. Ar šie virtualūs psichoterapeutai yra Ariadnės siūlas, padedantis rasti kelią iš niūrių minčių ir emocijų labirinto, ar vis dėlto šis siūlas tik dar labiau painioja ir rezga priklausomybės nuo technologijų mazgus?
Kūrinys inspiruotas klasikinės graikų dramos principų, pritaikytų dabarties tikrovei: čia protagonistės vidinius virsmus lydi choro balsai. Klasikinė graikų tragedija, šiandien vykstanti už psichoterapeuto kabineto durų ar telefonų ekranuose, leidžia pažvelgti į pakitusį individo ir bendruomenės santykį. Ar virtualus rūpestis yra išties tvarus išsigelbėjimas iš emocinio chaoso, ar vis dėlto turėtume ieškoti kitokių ryšio su savimi, kitais ir pasauliu kūrimo būdų? „Sporos“ – debiutinis vizualaus meno kūrėjų dueto „Pakui Hardware“ performatyvus darbas, kuriamas drauge su gausia scenos meno kūrėjų komanda. Šiuolaikinė elektroninė muzika, bendruomenės choro gyvai atliekamos daugiabalsės garso struktūros, videoskulptūrinė scenografija ir judesio piešinys – visa tai čia tampa nauju, iš atskirų sporų išaugusiu, performatyviu pulsuojančiu kūnu.

Autoriai ir režisieriai: „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda)
Tekstų autoriai: „Pakui Hardware“ ir dirbtinio intelekto terapeutas
Kompozitorius Miša Skalskis
Vokalinių praktikų kuratorius Vaidas Bartušas
Solinių vokalo partijų bendraautorė Justina Mykolaitytė
Choreografas Andrius Katinas
Scenografai: „Pakui Hardware“
Kostiumų dizainerė Morta Nakaitė
Videomenininkas Vaclovas Nevčesauskas
Šviesų dailininkas Julius Kuršys
Garso režisierius Ignas Juzokas
Architektė Sigita Simona Paplauskaitė
Dramaturgijos konsultantas Gediminas Rimeika
Veikia: Justina Mykolaitytė (protagonistė), Eglė Rudokaitė (vargonai), „Sporų“ choras – Smiltė Bagdžiūnė, Aistė Baltraitytė, Dalia Baltrušaitienė, Alexandra Bondarev, Akvilė Brazauskaitė, Vitalija Fokienė, Greta Germanavičiūtė, Laima Gric, Viktorija Jakštienė, Akvilė Jančauskaitė, Vytautas Juzėnas, Vėjūna Kaktavičienė, Danutė Kryžanauskienė, Marija Lenkaitė, Kristina Mickevičienė, Karilė Mozerytė, Daiva Petelienė, Aušrinė Rinkevičiūtė, Gabija Rostovskytė, Justė Savickienė, Raminta Šumskytė Sum, Dovilė Verikienė, Remigija Vilniūtė, Agnė Zeziulevičiūtė, Inna Zvinkli, Rugilė Žukaitė

Prodiuseriai: „Operomanija“, „Performa“
Partneriai: Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kultūros institutas, „Iškrovos“
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė

Šiandieninių technologijų ir kūnų bei jų sveikatos sąryšiai yra mūsų tyrinėjimo tema bene nuo „Pakui Hardware“ įkūrimo pradžios. Mums įdomu, kaip technologijų pažanga keičia pačius kūnus, kaip kiekviena ląstelė pajungiama ekonominiam našumui gauti, o kartu tarsi palengvina mūsų kasdienius darbus ir bendravimą. Pastaruoju metu vis dažniau pastebime, kad technologijos imasi ne tik fizinio kūno transformacijų, bet ir emocinės sveikatos. Tokia jautri, intymi mūsų dalis staiga tampa atvira technologiniam žvilgsniui, o mes savo noru jam atsiduodame. Taip gimė idėja sukurti muzikinį performansą, kuriame susipintų klasikinis tragedijos žanras ir nūdienos technologizuotas gyvenimo būdas. Norėjome permąstyti pačios tragedijos struktūrą, kai protagonistė kalbasi su nežemiškomis būtybėmis, tik jos yra ne Olimpe, o telefono ekrane, taip pat ir choras, kaip visuomenės balsas, dabar reiškiasi komentarų skiltyje. Gilindamiesi į dirbtiniu intelektu teikiamą psichoterapiją supratome, kad jos ribotumas yra ne vien techninis, bet ir kultūrinis, t. y. grįstas grynai vakarietiškomis terapijos teorijomis, kurios ne visada atsižvelgia į kiekvieno vartotojo kultūrinius savitumus, tam tikrą su savimi atsinešamą kosmologiją, būdingą tam kraštui, iš kurio jis / ji / jie yra kilę. Norėjosi apskritai kvestionuoti ne tik pačios DI terapijos, bet ir įsigalėjusių, iš Vakarų importuotų terapijos formų paplitimą: gal yra kitų, nekalbinių būdų kurti santykį su savimi, savo praeitimi ir aplinkiniais – nesvarbu, ar jie būtų žmonės, ar nežmogiškos būtybės?
Pakui Hardware
Kurdamas muziką „Sporoms“, siekiau sukurti garsinį audinį, kuriame organiškai susilietų natūralūs ir sintetiniai garsai, sujungiantys gyvą chorinį skambesį, solistės balsą ir elektroninę muziką. Ieškojau, kaip muzikoje atliepti „Pakui Hardware“ viziją, jų tyrimus apie kūną, medžiagiškumą ir technologijų sąsajas, kartu kontrastuoti su bendruomenės choro charizma bei „pasidaryk pats“ dvasia. Tai man yra nauja patirtis, reikalaujanti ne tik techninių ar muzikinių sprendimų, bet ir jautrumo ansambliui, erdvei bei temoms.
Kompozitorius Miša Skalskis
Šis muzikinis performansas sukurtas Vilniaus šiuolaikinės operos festivaliui NOA bei Niujorke vykstančios performanso bienalės „Performa“ programai „Lietuvos paviljonas be sienų“.
Anglų kalba (žiūrovams prieš renginį išdalinamas kūrinio teksto vertimas į lietuvių kalbą)
Trukmė: 60 minučių
Premjera: 2025 m. spalio 23 d., Vilniaus universiteto Aula Parva

Kritiniai atsiliepimai:
Norėčiau išskirti puikų protagonistės – Justinos Mykolaitytės – darbą. Justina „Sporose“ atsiskleidžia kaip talentinga balso performerė, jos natūralus, bet labai lankstus balsas įtaigiai perteikia šiame kūrinyje liudijamą urbanistinės vienatvės žinutę (Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos)
„Sporų“ chorui kūrinyje tenka esminis vaidmuo – tai pats tikriausias choras, kūrinio kūnas ir balsas, sąmoninga bendruomenė, kurios kiekvienas narys įdomus savo balsiniais ir buvimo bruožais. Tokį tikrumą gali išlaikyti tik iš mėgėjų muzikuoti suburta grupė, nestingdoma profesionalumo kriterijų, tačiau patikima, gebanti išbalansuoti tarp „dainuoti save“ ir „dainuoti iš natų“. Galų gale, stipri bendruomenė – tai irgi beveik terapija (Rima Jūraitė, menufaktura.lt).
Gimė ĮVYKIS-PATIRTIS (!), kurį jau dabar galima drąsiai vadinti vienu įsimintiniausių kūrinių, sukurtų Lietuvos scenoje per pastaruosius kelerius metus (Ugnė Kačkauskaitė, menufaktura.lt).
Ypač chorinės partijos pasižymi netikėtu emociniu tankiu: jų daugiabalsis skambesys sukuria bendruomeninį „kūną“, tarsi sporų tinklą, kuris veikia kaip priešprieša protagonisto izoliacijai, ir primena, kad psichikos sveikata nėra vien tik asmeninis reikalas, bet pasiekiama susisaisčiusioje bendrystėje. Šiuose fragmentuose kūrinys pasiekia jaudinantį atgarsį (Qingyuan Deng, Cultbytes.com).
Spektaklis – tarsi operinė terapija, įkvėpta klasikinės graikų dramos, pritaikyta dirbtinio intelekto amžiui ir muzikiniam teatrui (Yonatan Eshban-Laderman, Impulsemagazine.com).
„Sporos“ sugriauna nusistovėjusias kategorijas ir atspindi vis labiau mišrią šiuolaikinio performanso prigimtį (Marilena Borriello, Flash---art.com).
Charizmatiška atlikėja Justina Mykolaitytė, vokalistė-virtuozė ir dainų bendraautorė, galėjo viena pati išlaikyti visą šou. Netrukus publika tampa neatsiejama spektaklio dalimi. Sunku apibūdinti jaudulį, kurį patiri, kai šalia tavęs būryje stovintis nepažįstamasis staiga pradeda dainuoti (David Ebony, Artworld.snapeditions.com).
* * *
September 25, 2026, Friday, 6:00 & 8:00 pm
September 26, 2026, Saturday, 6:00 & 8:00 pm
Aula Parva Hall at Vilnius University (Universiteto St. 3, Vilnius)
2nd Lithuanian Performing Arts Platform
Vilnius International Theater Festival “Sirenos”
SPORES
Mushroom picking with a therapist
The musical performance Spores explores the intertwining of emotional health and technology, live and virtual assistance in today’s world. The protagonist of the piece is one of many people in the modern world who tries to express her anxiety to a therapist amid a flood of information and emotional stimuli. However, this therapist is virtual, an advisor imbued with the wisdom of artificial intelligence. Their conversations, based on Western therapeutic theories, help them navigate the turbulent waters of everyday worries and grievances. However, by unconditionally supporting the patient, this advisor encourages attachment and creates an artificially positive environment – like a mirror reflecting the desires and emotions expressed to it. Are these virtual psychotherapists Ariadne’s thread, helping to find a way out of the labyrinth of dark thoughts and emotions, or does this thread only further confuse and weave the knots of dependence on technology?
The work is inspired by the principles of classical Greek drama, adapted to contemporary reality: here, the inner transformations of the protagonist are accompanied by the voices of the chorus. Classical Greek tragedy, presently taking place behind the doors of a psychotherapist’s office or on phone screens, allows us to look at the altered relationship between the individual and the community. Is virtual care really a sustainable salvation from emotional chaos, or should we look for other ways to create connections with ourselves, others, and the world? Spores is the debut performative work by visual art duo Pakui Hardware, created in collaboration with a large team of performing artists. Contemporary electronic music, polyphonic sound structures performed live by a community choir, video-sculptural scenography, and movement scheme – all of this becomes a new, performative, pulsating body that has grown out of separate spores.

Authors and stage directors: Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė and Ugnius Gelguda)
Text authors: Pakui Hardware and artificial intelligence therapist
Composer: Miša Skalskis
Vocal practices curator: Vaidas Bartušas
Co-author of solo vocal parts: Justina Mykolaitytė
Choreographer: Andrius Katinas
Set design: Pakui Hardware
Costume designer: Morta Nakaitė
Video artist: Vaclovas Nevčesauskas
Lighting designer: Julius Kuršys
Sound engineer: Ignas Juzokas
Architect: Sigita Simona Paplauskaitė
Dramaturgy consultant: Gediminas Rimeika
Performers: Justina Mykolaitytė (protagonist), Eglė Rudokaitė (organ), Spores Choir – Smiltė Bagdžiūnė, Aistė Baltraitytė, Dalia Baltrušaitienė, Alexandra Bondarev, Akvilė Brazauskaitė, Vitalija Fokienė, Greta Germanavičiūtė, Laima Gric, Viktorija Jakštienė, Akvilė Jančauskaitė, Vytautas Juzėnas, Vėjūna Kaktavičienė, Danutė Kryžanauskienė, Marija Lenkaitė, Kristina Mickevičienė, Karilė Mozerytė, Daiva Petelienė, Aušrinė Rinkevičiūtė, Gabija Rostovskytė, Justė Savickienė, Raminta Šumskytė Sum, Dovilė Verikienė, Remigija Vilniūtė, Agnė Zeziulevičiūtė, Inna Zvinkli, Rugilė Žukaitė
Producers & co-commissioners: Operomanija, Performa
Partners: Contemporary Art Centre, Lithuanian Culture Institute, Iškrovos
Supported by: Lithuanian Council for Culture, Vilnius City Municipality

The relationship between today’s technologies and bodies and their health has been the subject of our research since the founding of Pakui Hardware. We are interested in how technological progress is changing our bodies and how every cell is being harnessed for economic productivity, while at the same time it seemingly makes our daily tasks and communication easier. Recently, we have often noticed that technology has engaged in transforming not only our physical bodies, but also our emotional health. This sensitive, intimate part of us suddenly becomes open to technological scrutiny, and we are willingly surrendering to it. This gave us the idea to create a musical performance that would entwine the classical tragedy genre with today’s technologised way of life. We wanted to rethink the structure of tragedy itself, where the protagonist converses with otherworldly beings, only they are not on Mount Olympus, but on a phone screen, while the chorus, as the voice of society, now expresses itself in the comments section. Delving into psychotherapy provided by artificial intelligence, we realised that its limitations are not only technical but also cultural, i.e. solely based on Western theories of therapy, which do not always take into account the cultural characteristics of each user, and a certain cosmology that they bring with them, characteristic of the country from which they originate. We wanted to question not only the AI therapy itself, but also the prevalence of established forms of therapy imported from the West: are there other, non-verbal ways to build a relationship with oneself, one’s past, and surrounding people – whether they be people or non-human beings?
Pakui Hardware
While writing music for “Spores”, I sought to create a soundscape that would organically blend natural and synthetic sounds, combining live choral sounds, the soloist’s voice, and electronic music. I sought to reflect Pakui Hardware’s vision in the music, their research on the body, materiality, and the technological connections, while contrasting it with the charisma of the community choir and the DIY spirit. This is a new experience for me, requiring not only technical and musical solutions, but also sensitivity to the ensemble, space, and themes.
Composer Miša Skalskis

This musical performance was created for the Vilnius Contemporary Opera Festival NOA and the Lithuanian Pavilion Without Walls programme at the performance biennial Performa in New York.
In English (a translation of the text into Lithuanian is distributed to the audience before the event).
Duration: 60 minutes
Premiere: October 23, 2025, Aula Parva Hall at Vilnius University

Critical response
I would like to highlight the excellent performance of the protagonist Justina Mykolaitytė. In “Spores”, Justina reveals her talent as a voice performer; her natural yet highly versatile voice powerfully conveys the message of urban loneliness portrayed in this work (Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos).
The Spores’ choir plays a pivotal role in the piece – it is the very essence of the choir, the body and voice of the work, a conscious community in which each member is unique in their vocal qualities and presence. Only a group of amateur musicians, unburdened by professional standards but reliable and capable of striking a balance between “singing from the heart” and “singing from the sheet music,” can maintain such authenticity. After all, a strong community is almost like therapy (Rima Jūraitė, menufaktura.lt)
An EVENT-EXPERIENCE (!) was born, which can already be safely called one of the most memorable works created on the Lithuanian stage in recent years (Ugnė Kačkauskaitė, menufaktura.lt)
The choral sections, especially, carry an unexpected emotional density: their multi-voiced swell conjures a communal body, like networks of spores, a counterforce to the protagonist’s isolation, and a reminder that a healthy of state of mind is never only private, but is achieved in foraging of entangled communion. In these passages, the work reaches a moving resonance (Qingyuan Deng, Cultbytes.com)
The performance will ensue the vein of an operatic therapy, which draws influence from classical Greek drama made contemporary to the age of AI and musical theater (Yonatan Eshban-Laderman, Impulsemagazine.com)
Spores disrupts established categories and reflects the increasingly hybrid nature of contemporary performance (Marilena Borriello, Flash---art.com)
The charismatic performer, Justina Mykolaitytė, a virtuoso vocalist, and co-author of the song score, could have carried the entire show. <…> . Soon the audience becomes an integral part of the performance. It is difficult to describe the thrill of an anonymous person standing next to you in a crowd who suddenly bursts into song (David Ebony, Artworld.snapeditions.com).