SIRENOS’24 LT vitrina: KALIGULA (rež. Jokūbas Brazys)

Name: SIRENOS’24 LT vitrina: KALIGULA (rež. Jokūbas Brazys)
Start: 2024-09-28T19:00:00+03:00
Location: Vilniaus senasis teatras

Schedule

Sat Sep 28 2024 at 07:00 pm

UTC+03:00

Location

Vilniaus senasis teatras | Vilnius, VL

SIRENOS'24: Lietuvos teatro vitrina
Albert Camus
KALIGULA
Rež. Jokūbas Brazys
Spektaklis lietuvių kalba su angliškais ir rusiškais titrais.
BILIETAI: https://bit.ly/SIRENOS_Kaligula

Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopuoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam. Anot filosofo Vincento Klipčiaus, metaforiškai kalbant, Kaligula paliekamas ribinio išprotėjimo būsenoje ant žmonių kaulų krūvos – visiškai išnaikintame ir mirties lyg rūgšties išgraužtame pasaulyje.

Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykius su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą.

Šiuolaikinio žmogaus patirtį dažnai lydi nerimas dėl aplinkos pokyčių keliamų katastrofų, tarptautinių konfliktų ir socialinės nelygybės. Galbūt pagaliau turime suvokti, kad esame vienos planetos, turinčios ateitį, gyventojai? Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?

„Maištas daro sąmoningą visą patirtį“ – rašo A. Camus. Kaligulos mylimosios mirtis pažadina antžmogį, kuris atmeta tradicines moralės normas ir visuomenės struktūras, kurdamas savo asmeninį moralinį kodeksą. Mane traukia tyrinėti egzistencinės baimės, beviltiškumo ir beprotybės grimztį. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp byrančio pasaulio ir bejėgio žmogaus? Analizuoju egzistencinės baimės prigimtį. Druzilos mirtis atvėrė Pandoros skrynią, o degančios rankos yra nepajėgios jos užverti. Kaligula – tai odė nerimui.“ (Jokūbas Brazys)

„Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Eimuntas Nekrošius, – nemažai lietuvių režisierių yra statę šią dramą, bet, kaip auditorijai vienu sakiniu apibendrino Jokūbas Brazys, „Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“. (...) Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius (...) sugebėjo per Camus smogti apie Camus.“ (Daiva Šabasevičienė)

///

Albert Camus (1913–1960) – prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio literatūros premijos laureatas, pjesę „Kaligula“ parašė 1938-aisiais. Savo laiku pjesė šiltai sutikta nebuvo, tačiau vokiečių okupuotame Paryžiuje, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje pasirodę romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą ir taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu. Toks pasakojimo būdas kaip šis tapo autoriaus vizitine kortele – A. Camus savo filosofines mintis išdėstęs filosofinėje esė sukurdavo romaną ir teatro pjesę, kurios be filosofinio krūvio išsiskyrė ir neginčytina menine jėga.

Jokūbas Brazys (g. 1995 m.) – teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“. J. Brazys bendradarbiavo su festivaliais: „Face Theatre Festival“ Budapešte, „Volta On Line“ Vilniuje, „Theatre Olympics 2019“ Sankt Peterburge. Dirbo režisieriaus Oskaro Koršunovo asistentu statant Rimanto Kmitos „Remygą“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir Williamo Shakespeare’o „Otelą“ OKT/Vilniaus miesto teatre.

KESONIJA
Ir ta baisi laisvė yra laimė?
KALIGULA
Būk tuo tikra, Kesonija. Be jos aš būčiau buvęs patenkintas žmogus. Jos dėka įgavau dievišką atsiskyrėlio įžvalgumą. Aš gyvenu, žudau, naudojuosi beribe valdžia griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo maivymasis. Tai ir reiškia būti laimingam. Tai ir yra laimė, šis neapsakomas išsilaisvinimas, ši visuotinė panieka, kraujas, neapykanta aplink mane, šitas neregėtas vienišumas žmogaus, kuris niekada neišleidžia iš akių viso savo gyvenimo, begalinis nebaudžiamo žudiko pasitenkinimas, šita nepermaldaujama logika, triuškinanti žmonių gyvybes, ir tavąją, Kesonija, kad pagaliau būtų pasiekta amžinoji vienatvė, kurios aš trokštu.
(Albert Camus. „Kaligula“. Iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė)
Kūrybinė grupė:
Režisierius – Jokūbas Brazys
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Karolina Fiodorovaitė
Kompozitorius – Mantas Mockus
Šviesų dailininkas – Karolis Zajauskas
Scenografės asistentė – Augustė Smaliukaitė
Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva
Pjesę iš prancūzų kalbos į lietuvių vertė – Birutė Gedgaudaitė
Spektaklyje vaidina:
Kaligula – Artur Svorobovič
Kesonija – Edita Gončarova
Helikonas – Viačeslav Lukjanov
Scipionas – Artūras Aleksejevas
Herėja – Valentin Novopolskij
Patricijus, Senektas – Aleksandr Kanajev
Patricijus – Igoris Abramovičius
Patricijus, Lepidas – Maksim Tuchvatulin
Patricijus, Intendantas, Merėja – Dmitrij Denisiuk
Kavinės darbuotojai – Jekaterina Makarova, Liuda Gnatenko
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
___________________________________________
SIRENOS'24: Lithuanian Showcase
Albert Camus
CALIGULA
Director Jokūbas Brazys
Two-act performance in Lithuanian with Russian and English captions; Ages 16+
TICKETS: https://bit.ly/SIRENOS_Kaligula
The Roman emperor Caligula copes with the death of his sister and concubine Drusilla. The loss of a loved one changes Caligula, directly affecting his relationship with those around him and his view of the Roman Empire. Caligula begins to languish, to “disturb the peace of Rome”. He doesn’t just become capricious, he starts killing: countless hypocrites, sycophants and their innocent relatives lose their lives. It becomes clear that the emperor, who displays the motives of a serial killer, is a man struggling with the absurd – and that the killings are a sophisticated way of educating those around him. The play ends with Caligula’s moral downfall and his double confession – to his mistress Caesonia and to himself. Caligula is left in a state of borderline insanity on a pile of human bones, in a world completely destroyed and gnawed away by death.

With its dramatic action and the protagonist’s ambitious cold-bloodedness, the play is still striking to this day. It forces the audience to reflect on the relationship between the government and the individual, to pay attention to the present-day context. Camus’ work remains relevant: it addresses people’s experiences and relations with authority, while exploring moral dilemmas in the contemporary world. Caligula himself is a character with a seemingly cultivated sense of inner anxiety and dissatisfaction with the state of modernity. He seeks to purify existence itself – to baptise it with fire. Here, the Roman ruler is a figure searching for a new path, for radical change, brought about by cleansing the old world with blood. As both environmental problems and international conflicts become ever graver, Caligula is an invitation to reflect on how personal and political will can influence the fate of the planet.

“The performance is set in a theatre café. It is a vague in-between zone, a microcosm where waves of reality and illusion converge. Caligula’s actions, like an artistic feud, reveal the dark side of human nature and consciousness. Not only does he raise questions, but he himself embodies the connection between human beings and celestial bodies. In the labyrinth of freedom, Caligula is a hostage who celebrates martyrdom as liberation, proclaiming that true existence can only be revealed through suffering. Such an interpretation produces a formula where the opposites – courage and fear – fall like columns on a man’s feet, crushing them as Caligula enters the world. He is a man exploring the dark space of theatre, where mimosas, illuminated by stage lights, blossom as a sign of an inscrutable storyline,” says the director, Jokūbas Brazys.

Two-act performance in Lithuanian with Russian and Eglish captions

Creative Group:
Directed by – Jokūbas Brazys
Stage and Costume Designer – Karolina Fiodorovaitė
Composer – Mantas Mockus
Lighting Design by – Karolis Zajauskas
Assistant Set Designer – Augustė Smaliukaitė
Stage Manager – Nadežda Pereverzeva
Translated from French by – Birutė Gedgaudaitė
Cast:
Caligula – Artur Svorobovič
Caesonia – Edita Gončarova
Helicon – Viačeslav Lukjanov
Scipio – Artūras Aleksejevas
Chaerea – Valentin Novopolskij
Patrician, Senect – Aleksandr Kanajev
Patrician – Igoris Abramovičius
Patrician, Lepidus – Maksim Tuchvatulin
Patrician, Quartermaster, Mereia – Dmitrij Denisiuk
Cafe workers Jekaterina Makarova, Liuda Gnatenko
Rufio – Vladimir Dorondov

Photo by Dmitrij Matvejev