Gedvilė Tamošiūnaitė. Paroda „Vaizduokliai”
Advertisement
Birželio 11 d., 18 val., galerija „Meno niša” kviečia jus į menininkės Gedvilės Tamošiūnaitės parodos „Vaizduokliai” atidarymą. Parodos kuratorė - Eglė Ambrasaitė.
Klampūs obsidiano lavos srautai virsta natūraliu stiklu – obsidianu, paprastai juodos spalvos. Iš gelmių kylantis dar nuo Senojo pasaulio laikų, obsidianinis stiklas buvo naudojamas gaminant pjovimo ir dūrimo įrankius, ginklus, papuošalus, chirurginius skalpelius ir ritualinius objektus. Tačiau manoma, kad būtent senosiose Mezoamerikos civilizacijose, konkrečiai ikikolumbinėse actekų žemėse, obsidianas pirmą kartą buvo poliruotas, atskleidžiant jo itin atspindintį paviršių. Susižavėję actekų šventikai tikėjo, kad tokie juodieji veidrodžiai yra jų dievybės Tezcatlipocos („Lemties dievo”) apraiškos ir tarnauja kaip portalai tarp pasaulių, atveriantys neišvengiamas lemtis, suteikiantys atsakymus apie pomirtinį gyvenimą ir kitas visatos paslaptis. Gedvilės Tamošiūnaitės tamsiųjų ekranų fotografija – vaizduokliai – siūlo šiuolaikinę kristalomantijos patirtį. Šilkografijos atspaudai tiesiogiai spausdinami ant veidrodinio ar tamsinto stiklo, montuojami ant plieninių trikojų arba įkurdinami masyviuose metaliniuose rėmuose; popieriniai atspaudai tarsi apgaubti šydu po tamsintu stiklu, apibrėžti juodu paspartu. Atspindintys paviršiai kinta priklausomai nuo šviesos ir žiūrovo padėties, paversdami reprodukcijos bandymus autoportretais. Paklydę žvilgsniai, žemos raiškos tekstūros, lūžtantys pikselių paviršiai ir žiūrovų atspindžiai kužda apie suskilusius intymumus – „sveiką egzistencinį siaubą būti gyvam”. Gedvilės kūryba tampa šiuolaikinės postmedijos būklės dienoraščiu, per kurį pirminė, tamsioji materija vėl randa kelią prabilti.
Apie savo praktiką menininkė rašo:
"Nuolat stebinčios kameros transliuoja nenutrūkstamai: Pietų Sermeko (Sermeq Kujalleq) ledynas, skilinėjantis ir byrantis į Disko įlanką Grenlandijoje; Jangdzės upė, kurioje nebeišnirs baidži delfinai; jūrų uostai; metro platformos; nykstančios ekosistemos; tavo prekybos centras. Trūkinėjantis „webcam“ bendrabūvis: kūnai, bandantys „susikomponuoti“, kad tilptų į tavo ekraną, intymumas, trikdomas pikselių. Privatus gestas, troškimas ir planetos masto krizė – vienodai suspausti, transliuojami ir nereikšmingi.
Vaizduokliai kyla iš naktinių virtualių stebėjimų – valandų, praleistų srautų laike, apsistojant trukmėje, kurią pati infrastruktūra laiko nereikšminga. Screenshot’us, dėmesio liekanas, verčiu į šilkografiją ant stiklo ir popieriaus. Procesas yra lėtas ir analogiškas – priešingas efemeriškam vaizdui, iš kurio jis kyla."
Parodos grafinis dizainas: Monika Janulevičiūtė.
Dėkojame „Cinevera" – vienai iš didžiausių kino įrangos nuomos įmonių Baltijos šalyse.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
--
Atkreipkite dėmesį, kad renginyje gali būti fotografuojama ir filmuojama. Dalyvaudami sutinkate, kad jūsų atvaizdas gali būti naudojamas socialiniuose tinkluose ir kitose žiniasklaidos priemonėse.
ENGLISH
On June 11 at 6 PM, "Meno Nisa" gallery invites you to the opening of Gedvilė Tamošiūnaitė’s solo exhibition "Screen Works". The exhibition is curated by Eglė Ambrasaitė.
High in viscosity obsidian lava flows produce a natural glass, obsidian, typically black in color. Deriving from the depths since the times of the Old World, obsidian glass was used by ancient peoples to manufacture cutting and piercing tools, weapons, jewelry, surgical scalpels, and ritual items. However, it is thought that it was in the ancient civilizations of Mesoamerica, namely the pre-Hispanic lands of the Aztecs, that obsidian glass was polished for the first time, revealing its highly reflective surface. In awe, Aztec priests believed that such black mirrors were manifestations of their deity Tezcatlipoca (“The God of Fatality”) and served as portals between worlds, revealing inevitable destinies, answers about the afterlife, and deeper mysteries of the universe. Gedvilė Tamošiūnaitė’s dark screen photography offers a contemporary scrying experience. Silkscreen prints are printed directly onto mirrored and tinted glass, mounted on steel tripods or suspended within heavy metal frames; paper prints lie veiled beneath tinted dark glass, enclosed within black passepartouts. Reflective surfaces shift with light and the viewer’s position, transforming attempts at reproduction into self-portraits. Lost gazes, low-res textures, broken pixel surfaces and the audience’s reflections, whisper about the vastly fragmented intimacies out in the open – “a healthy terror of being alive”. Gedvilė’s work, thus, functions as a diary of the present-day condition of post-media, and through her works, primal dark matter finds its way to speak to us again.
On her practise Gedvilė writes:
"Publicly accessible cameras streaming continuously: the Sermeq Kujalleq glacier calving into Disko Bay, Greenland; the Yangtze River, where baiji dolphins will never surface again; shipping ports; metro platforms; endangered ecosystems; your local shopping mall. Webcam encounters: bodies trying to “compose” themselves to fit into your screen, intimacy intertwined with distance, disrupted by pixels. A private gesture, a desire, and a planetary emergency are equally compressed, streamed, and negligible.
The project departs from midnight online observations – hours spent inhabiting the continuous time of surveillance streams, dwelling in duration that the infrastructure treats as disposable. I translate screenshots, the remnants of attention, through silkscreen onto glass and paper. The process is slow and manual, the opposite of the fleeting image it originates from."
Exhibition graphic design: Monika Janulevičiūtė
The project is financed by the Lithuanian Council for Culture. The project is partially financed by the Vilnius City Municipality.
--
Please note: photography and/or filming may take place during the event. By attending, you consent to the use of photos and videos on social media and other platforms.
Klampūs obsidiano lavos srautai virsta natūraliu stiklu – obsidianu, paprastai juodos spalvos. Iš gelmių kylantis dar nuo Senojo pasaulio laikų, obsidianinis stiklas buvo naudojamas gaminant pjovimo ir dūrimo įrankius, ginklus, papuošalus, chirurginius skalpelius ir ritualinius objektus. Tačiau manoma, kad būtent senosiose Mezoamerikos civilizacijose, konkrečiai ikikolumbinėse actekų žemėse, obsidianas pirmą kartą buvo poliruotas, atskleidžiant jo itin atspindintį paviršių. Susižavėję actekų šventikai tikėjo, kad tokie juodieji veidrodžiai yra jų dievybės Tezcatlipocos („Lemties dievo”) apraiškos ir tarnauja kaip portalai tarp pasaulių, atveriantys neišvengiamas lemtis, suteikiantys atsakymus apie pomirtinį gyvenimą ir kitas visatos paslaptis. Gedvilės Tamošiūnaitės tamsiųjų ekranų fotografija – vaizduokliai – siūlo šiuolaikinę kristalomantijos patirtį. Šilkografijos atspaudai tiesiogiai spausdinami ant veidrodinio ar tamsinto stiklo, montuojami ant plieninių trikojų arba įkurdinami masyviuose metaliniuose rėmuose; popieriniai atspaudai tarsi apgaubti šydu po tamsintu stiklu, apibrėžti juodu paspartu. Atspindintys paviršiai kinta priklausomai nuo šviesos ir žiūrovo padėties, paversdami reprodukcijos bandymus autoportretais. Paklydę žvilgsniai, žemos raiškos tekstūros, lūžtantys pikselių paviršiai ir žiūrovų atspindžiai kužda apie suskilusius intymumus – „sveiką egzistencinį siaubą būti gyvam”. Gedvilės kūryba tampa šiuolaikinės postmedijos būklės dienoraščiu, per kurį pirminė, tamsioji materija vėl randa kelią prabilti.
Apie savo praktiką menininkė rašo:
"Nuolat stebinčios kameros transliuoja nenutrūkstamai: Pietų Sermeko (Sermeq Kujalleq) ledynas, skilinėjantis ir byrantis į Disko įlanką Grenlandijoje; Jangdzės upė, kurioje nebeišnirs baidži delfinai; jūrų uostai; metro platformos; nykstančios ekosistemos; tavo prekybos centras. Trūkinėjantis „webcam“ bendrabūvis: kūnai, bandantys „susikomponuoti“, kad tilptų į tavo ekraną, intymumas, trikdomas pikselių. Privatus gestas, troškimas ir planetos masto krizė – vienodai suspausti, transliuojami ir nereikšmingi.
Vaizduokliai kyla iš naktinių virtualių stebėjimų – valandų, praleistų srautų laike, apsistojant trukmėje, kurią pati infrastruktūra laiko nereikšminga. Screenshot’us, dėmesio liekanas, verčiu į šilkografiją ant stiklo ir popieriaus. Procesas yra lėtas ir analogiškas – priešingas efemeriškam vaizdui, iš kurio jis kyla."
Parodos grafinis dizainas: Monika Janulevičiūtė.
Dėkojame „Cinevera" – vienai iš didžiausių kino įrangos nuomos įmonių Baltijos šalyse.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
--
Atkreipkite dėmesį, kad renginyje gali būti fotografuojama ir filmuojama. Dalyvaudami sutinkate, kad jūsų atvaizdas gali būti naudojamas socialiniuose tinkluose ir kitose žiniasklaidos priemonėse.
ENGLISH
On June 11 at 6 PM, "Meno Nisa" gallery invites you to the opening of Gedvilė Tamošiūnaitė’s solo exhibition "Screen Works". The exhibition is curated by Eglė Ambrasaitė.
High in viscosity obsidian lava flows produce a natural glass, obsidian, typically black in color. Deriving from the depths since the times of the Old World, obsidian glass was used by ancient peoples to manufacture cutting and piercing tools, weapons, jewelry, surgical scalpels, and ritual items. However, it is thought that it was in the ancient civilizations of Mesoamerica, namely the pre-Hispanic lands of the Aztecs, that obsidian glass was polished for the first time, revealing its highly reflective surface. In awe, Aztec priests believed that such black mirrors were manifestations of their deity Tezcatlipoca (“The God of Fatality”) and served as portals between worlds, revealing inevitable destinies, answers about the afterlife, and deeper mysteries of the universe. Gedvilė Tamošiūnaitė’s dark screen photography offers a contemporary scrying experience. Silkscreen prints are printed directly onto mirrored and tinted glass, mounted on steel tripods or suspended within heavy metal frames; paper prints lie veiled beneath tinted dark glass, enclosed within black passepartouts. Reflective surfaces shift with light and the viewer’s position, transforming attempts at reproduction into self-portraits. Lost gazes, low-res textures, broken pixel surfaces and the audience’s reflections, whisper about the vastly fragmented intimacies out in the open – “a healthy terror of being alive”. Gedvilė’s work, thus, functions as a diary of the present-day condition of post-media, and through her works, primal dark matter finds its way to speak to us again.
On her practise Gedvilė writes:
"Publicly accessible cameras streaming continuously: the Sermeq Kujalleq glacier calving into Disko Bay, Greenland; the Yangtze River, where baiji dolphins will never surface again; shipping ports; metro platforms; endangered ecosystems; your local shopping mall. Webcam encounters: bodies trying to “compose” themselves to fit into your screen, intimacy intertwined with distance, disrupted by pixels. A private gesture, a desire, and a planetary emergency are equally compressed, streamed, and negligible.
The project departs from midnight online observations – hours spent inhabiting the continuous time of surveillance streams, dwelling in duration that the infrastructure treats as disposable. I translate screenshots, the remnants of attention, through silkscreen onto glass and paper. The process is slow and manual, the opposite of the fleeting image it originates from."
Exhibition graphic design: Monika Janulevičiūtė
The project is financed by the Lithuanian Council for Culture. The project is partially financed by the Vilnius City Municipality.
--
Please note: photography and/or filming may take place during the event. By attending, you consent to the use of photos and videos on social media and other platforms.
Advertisement
Where is it happening?
J. Basanavičiaus g.1, 01118 Vilnius, Lithuania, J. Basanavičiaus gatvė 1, LT-01118 Vilnius, Lietuva, Vilnius, Lithuania
Event Location & Nearby Stays:
Know what’s Happening Next — before everyone else does.
Host or PublisherGalerija MENO NIŠA / gallery MENO NISA
